Vytautas S. ir Toris

Nuo seno norėjau šuns, ne žaislinio, o „normalaus“ su kuriuo ir vaikai galėtų pažaisti be baimės ir reikalui esant šuo gintų mus, o ne mes šunį. Šuns niekada neturėjau, o kai tvirtai nusprendžiau įsigyti šunį, kaip ir dauguma atsiverčiau skelbimų portalą. Ko tik neteko išgirsti iš vadinamų „veisėjų“ ir kad „šunį iki metų reikia laikyti tamsioj patalpoj, į lauką išleisti naktį, šerti kelis kartį savaitę – tada jau užaugs „žvėris““ iki to, kad „jau mano veisimo šuo tikrai niekam nekąs, bet jei lauke paliksit, tai rakinkit, nes pavogs“. Atsiminkim: noriu draugiško šeimai ir reikalui esant galinčio apginti šuns. Po eilinės „apžiūros“ važiuodamas namo paskambinau dar vienam „eiliniam“ veisėjui paklausti dėl šuniukų. Taip, turim, atvažiuokit, pakalbėsim – pradžia buvo daugmaž tokia ir tai buvo geriausia kas galėjo nutikti. Taip susipažinau su Skirmantu, „Plieninės ilties“ komanda ir nuostabiais ten esančiais senbuviais, kuriems reikia ne parodinio šuns įvertinimo, o tikro, stipraus ryšio su savo augintiniu.

Jau metus laiko su Toriu važiuojam į „Plieninė iltis“ užsiėmimus, tiek kiek pasiekėm su Toriu dirbdami ir prižiūrimi Skirmanto, Nojaus – aš niekada, net nemaniau, kad to gali pasiekti žmogus, kuris neturėjo jokio supratimo apie šunis, jų elgseną, psichologiją, dresūrą ir prie viso to, dar stipriai pritingintis J.

„Plieninė iltis“ tai geriausia kas galėjo nutikti ir nutiko man ir Toriui, ir tai yra geriausia kas gali nutikti Jums J